3 Lithuanian magazines come to my home every month: IQ (politics, economy etc), National Geographic (beautiful world) and L‘Officiel mada (style/fashion). Although thirds one is the biggest and I usually open it with the highest expectations, I rarely spent much time on it. Once in a while I buy Vogue or Harper’s Bazaar, Glamour, InStyle British or US editions: and yeas, they do have better visual edition, advertisements of more expensive brands, better photo shoots compared to this Lithuanian magazine. More of those things. But the written part is not much stronger there. And that is exactly what I‘m expecting from a thing which I by for reading: new information and strong original ideas. I guess fashion magazines are just not for me.
Kiekvieną mėnesį į mano namus atkeliauja trys lietuviški žurnalai: IQ, National Geographic ir L‘Officiel mada. Ir nors trečiasis (storiausias iš visų) atplėšiamas su didžiausiu nekantrumu, visgi jis atima mažiausiai mano laiko, kartais – vos porai pavartymų ir porai straipsnių perskaityti.
Be jokių kalbų iš visų lietuviškų periodinių leidinių apie madą L‘Officiel yra pats kokybiškiausias. Apskritai šaunu, jog tokioje mažoje šalyje žurnalai specializavosi i į siauresnes sritis – dar visai neseniai turėjome tiktai bandančius aprėpti visas taip vadinamų moteriškų pomėgių sritis. Ir visgi uždėti pliusą L‘officiel‘iui negaliu. Negaliu, nes žurnalas, tiesiogiai orientuotas į madoje labiau išprususį skaitytoją, kolekcijas peržvelgia penktos klasės lygio aprašymu, kai įdedama nuotrauka ir parašoma tai, kas ir taip minėtam penktokui matoma toje nuotraukoje. Nes interviu su „asmenybėmis“ nedrąsūs (lyg tarp kitko) klausimai apie jų santykį su stiliumi sudaro iki 10 procentų interviu teksto. Nes dažnose fotosesijose panaudojami vieno vienintelio prekinio ženklo rūbai. Nes mūsų mados kūrėjams skiriamas vos puslapis – kitas. Nes neieškoma nieko lietuviškai savito ir tarptautinė mada neinterpretuojame būtent šiame kontekste. Taip, tarptautinis žurnalas, griežtas formatas...
Kita vertus pripažįstu, jog karts nuo karto peržvelgiamuose užsienio mados leidiniuose be kokybiškesnės bendros kompozicijos, įspūdingesnių fotosesijų ir brangesnių ženklų reklamų, turinio prasme – nieko labai daugiau. Tad galbūt mano lūkesčiai – apie madą sužinoti kažką naujo ir pasisemti stiliaus idėjų – tiesiog per dideli tokiam leidiniui kaip žurnalas?
Be jokių kalbų iš visų lietuviškų periodinių leidinių apie madą L‘Officiel yra pats kokybiškiausias. Apskritai šaunu, jog tokioje mažoje šalyje žurnalai specializavosi i į siauresnes sritis – dar visai neseniai turėjome tiktai bandančius aprėpti visas taip vadinamų moteriškų pomėgių sritis. Ir visgi uždėti pliusą L‘officiel‘iui negaliu. Negaliu, nes žurnalas, tiesiogiai orientuotas į madoje labiau išprususį skaitytoją, kolekcijas peržvelgia penktos klasės lygio aprašymu, kai įdedama nuotrauka ir parašoma tai, kas ir taip minėtam penktokui matoma toje nuotraukoje. Nes interviu su „asmenybėmis“ nedrąsūs (lyg tarp kitko) klausimai apie jų santykį su stiliumi sudaro iki 10 procentų interviu teksto. Nes dažnose fotosesijose panaudojami vieno vienintelio prekinio ženklo rūbai. Nes mūsų mados kūrėjams skiriamas vos puslapis – kitas. Nes neieškoma nieko lietuviškai savito ir tarptautinė mada neinterpretuojame būtent šiame kontekste. Taip, tarptautinis žurnalas, griežtas formatas...
Kita vertus pripažįstu, jog karts nuo karto peržvelgiamuose užsienio mados leidiniuose be kokybiškesnės bendros kompozicijos, įspūdingesnių fotosesijų ir brangesnių ženklų reklamų, turinio prasme – nieko labai daugiau. Tad galbūt mano lūkesčiai – apie madą sužinoti kažką naujo ir pasisemti stiliaus idėjų – tiesiog per dideli tokiam leidiniui kaip žurnalas?
Handbag – made by me; blouse - Mademoiselle Tara by Tara Jarmon; shorts – cut-off Diesel jeans; shoes – Zara; necklace - Stradivarius
Rūta
Posts
