Science vs Fashion/Mokslas ir mada

  Ne vieną kartą esu girdėjusi nusistebėjimą, kaip keistai susiklostė tie mano didieji pomėgiai ir gabumai : mokslas – technologijos ir šalia mada – siuvimas.  Kiek bendro tai turi? O gi žymiai daugiau nei atrodo iš pirmo žvilgsnio! Niekam nekyla abejonės, jog architektas prapultų be stipresnio techninio ir matematinio mąstymo. Na,  drabužių dizainas iš esmės juk yra ta pati architektūra, tik mikro lygiu. Reikia turėti meninį pajautimą, bet būtinas ir „erdvinis“ suvokimas – žinojimas, kaip tą meną perkelti į realiai funkcionuojantį daiktą. Šalia slypi ir atsakymas į kitą dažnai užduodamą klausimą: O kaip taip pati savarankiškai išmokai siūti, konstruoti rūbus?  Na,  atsisėdu, pagalvoju ir sugalvoju. Taigi fizikos duoną krimtau.

Handbag - made by me.

Rūta

Custom Sewing/Rankinių siuvimas pagal užsakymą

  I made this handbag more than a month ago asked by a friend.  It‘s a copy with some little changes of one of the most beautiful handbags from fall’11 season – Marc by Marc Jacobs.  Those pockets  were amazing!
  There is no doubt, that having an original idea and making it real is always the most valuable form of creativity. But to me the most exciting part is not an idea itself, but translating it from 2D world into 3D and solving all the little problems that come along. In real world when people ask for a thing, they usually already have something in their mind. Sometimes it’s just a few details; sometimes it’s a complete picture. I can’t always know if I am copying a thing! So even if there are some moral issues, I think custom sewing  just can’t exist without copying on one or another level.

  Šios  rankinės kišenėlių ir skirtingų atspalvių odos derinimo idėją  pamačiau dar praėjusią žiemą Marc by Marc Jacobs rudens ‘11 kolekcijoje.  Kaip ir visada, sukurti savai jos interpretacijai vis pritrūkdavo laiko, kol prieš porą mėnesių pažįstama mergina rankinėje irgi įžvelgė grožį ir paprašė pasiūti.  
  Ar jūsų manymu didelis moralinis nusikaltimas šitaip su vos keliais pakeitimais nukopijuoti  daiktus?  Mano pozicija dvejopa. Šaunu jei sugebi parduoti savo absoliučiai originalią idėją.  Neneigiant – “aukščiausias lygis”. Bet kartais atrodo, jog kai kopijuoja didieji  Zara, Mango, H&M ir t.t., tuomet tai lyg ir natūralu  (“natūralus mados ciklas”). Visi perka, nors visi žino: originalumo beveik apskritas nulis. Bet jei koks mažas vienetas sugalvoja lygiai analogiškais  - komerciniais - tikslais panaudoti populiarią idėją, tie patys ištikimi Zaros ir Mango klientai juos apšaukia kūrybiškumo trūkumu. Ar savo juodu darbu uždirbtų pinigų nukreipimas vienur ar kitur nėra geriausias patvirtinimas, jog aš tam pritariu ar bent jau toleruoju? Ak taip: mes esame uždaro rato “aukos”, pinigų nėra kur kitur nukreipti (kaip kad nėra už ką balsuoti).  Ne.  Bumbėti leidžiama tik tiems, kas bent pabando iš to rato išlipti. Bet tokie ir nebumba – nes žino, jog išlipti galima.
  Gal kiek neįprastai ir net nemadingai nuskambės, tačiau mane  visame šitame daiktų atsiradimo procese labiausiai domina ne pradinis kūrybinis etapas, kuomet generuojamos idėjos, o tų idėjų materializavimas. T.y. kuomet mąstau, kaip 2D vaizdą smegenyse ar popieriuje perkelti į 3D realybę, kuomet modeliuoju iškarpą ir detales, kuomet sprendžiu visas siuvime iškylančias problemėles. Būtent dėl to aš praktiškai niekada nekopijuoju rankinuko “nuo savęs” – nesiuvu  antro visiškai analogiško; nebent iškart daryčiau porą vienodų. Bent kelios detalės ar techniniai įgyvendinimo sprendimai visada keičiasi. Taip jau nutinka, kuomet susilieja meilė rūbams ir mano fizikos išsilavinimas.
  Visi kalba, jog Lietuvoje trūksta kūrybiškų asmenybių. O gerų  specialistų? Pažvelgus į darbo biržos sudaromų paklausiausių profesijų sąrašus pagal laisvas darbo vietas, aukščiausiose pozicijose figūruoja ne dizaineriai, o technologai, sukirpėjai, ir tie patys siuvėjai. Ar mums tikrai trūksta idėjų? O gal greičiau kokybiško jų įgyvendinimo... bet kokio jų įgyvendinimo?
  Kitas aspektas  - siuvimas pagal užsakymus. Iš praktiškos pusės galiu pasakyti, jog laaabai retai žmonės prašo  jiems ką nors tiesiog sukurti. Dažniausiai  ateina su nuotrauka. O galų gale jei ir tik su keliomis mintimis galvoje – taip, užsakymo vykdymas jau nėra nuosavos idėjos įgyvendinimas. Kalbu ne tik apie tai, ką aš darau. Rūbų siuvimas, baldų gamyba ir visokie kitokie “kūrybiniai” darbai – tuo paremtas bet koks verslas  pagal užsakymą.   Ir  kopijavimas  yra vienintelis būdas tikrai tiksliai susikalbėti.  Vėlgi  iš patirties:  tais atvejais, kai pasitenkinu  vien tik žodiniu apibūdinimu ir pagal tai pieštu eskizu, dažniausiai vis tiek kažkiek nugrybauju į lankas nuo realių norų. Patirties neturintis žmogus ne visada geba suvokti ir atsakyti į techninius į klausimus.
  Man regis bėda ta, jog tiek viena, tiek kita pusė bando ieškoti meninių aspektų ten, kur iš tiesų tėra grynas verslas. O su verslumu yra visai kitokių problemų. Tiek to moralizavimo.

Handbag – made by me; jeans – Levi’s 552; shoes – Reserved; sweater – Victoria Secret; belt – second hand

Rūta

Purple/Violetinė

  This autumn I'm in love with colorful, but very clean and feminine 50’s style. The dress – my latest sewing projects – represents those moods very well. I started it back in summer, but it took a while to finish. I knew it will look amazing with my purple coat…

  Bent kelis kart per metus aš kuo nors stipriai susižaviu, ir tai paliečia ne tik vidinę savijautą, bet ir  stilių. Ne kardinaliai, bet padiktuojant naujų detalių ar tiesiog naujų senų daiktų derinimo būdų. Šiuo metu vieną po kitos valgau grožines knygas apie mafijos  auksinius laikus, senus 50 - 60-ų metų  filmus ir visus tą laikmetį vaizduojančius naujus serialus, kepu pyragus,  vakarui mieliau renkuosi pasivaikščiojimą po miestą ar parką, ar jaukų restoraną vietoj triukšmingesnės aplinkos.  Ir, žinoma,  vaikausi švariai spalvingo moteriško stiliaus.
  Suknelę siuvau itin ilgai: sukirpau vasaros pradžioje, susiuvau vasaros vidury, o detales užbaigiau tik praėjusią savaitę. Paltukas labai prašė – sakė,  jog geltona ir žalia su violetine pasakiškai tinka...

Dress and handbag – handmade by me; coat – Tara Jarmon; shoes – Chinese Laundry; tights – Marks&Spencer; necklace - Promod

Rūta

Backpack/Kuprinė

  It is the first backpack I have ever made.  A really interesting project, although the only difference from usual handbag - handles.  I didn‘t keep it for myself, but I would like to do something like this from colorful fabric with few leather details for next spring...  

  Kuprinė, anot jau kelintus metus vyraujančių madų – ne tik knygoms į mokyklą, ar žygiui į gamtą. Tokį daiktą siuvau pirmą kart. Tiesa, nuo įprastos rankinės ji skiriasi tik rankenomis. Kuprinė ne man. O ir  apskritai pilnai odinę sunkiai įsivaizduoju savo garderobe. Bet šiltesniam sezonui  visai mielai pasisiūčiau kokią nors lengvai  spalvingą medžiaginę su keliomis odos detalėmis...

Backpack – handmade by me; dress – Mademoiselle Tara by Tara Jarmon; coat and cardigan – Mango; shoes – Zara; scarf – Lindex; necklace – from Ibero; tights – Marks&Spencer

Rūta

Family Style/Šeimyniškas stilius

  When two people live together for a long time, they become more alike. I am quite a big individualist, but I noticed it too in my relationship ships. Especially when it comes to some hot worldwide topics: no matter how radical my position is, he still has exactly the same opinion. So it’s usually impossible to make a discussion at home!
  Another thing we became more like each other, is how we treat our styles. He taught me how to listen to my understanding of beauty and to be more individual here. I taught him how to love colors. And that style is not just a natural thing – there are a lot of what, where and why. This way he “developed” his needs, and now has not only more clothes than statistical man in Lithuania, but even more shoes than I do. It‘s ok, until we come to one line in our annual spending: I manage to get the same amount of clothes for little money;  and he doesn’t.
  It’s really difficult to find clothes for him. At least here in Lithuania – so many worldwide brands don‘t have clothing line for men, even if they do have those lines in other countries. And even if there is men‘s section, it’s always so much smaller. Other problem – constraints when creating a style. For example trends in fashion.  Women can quite easily include brand new crazy things in their daily wear.  For men fewer things will be accepted in public.  And the fact that women have more things to create their style with – we can vary between skirt and pants, we can play with their styles, we can choose different lengths.  When it comes to men – pants only. Well, there are like 3-4 lengths possible, but only under other strict conditions. Colors – so many of them will get „ oh, it‘s not masculine“. Not even talking about prints. Or wearing accessories, jewelry.
  So here comes the problem – when my man starts to know more and asks difficult questions, what can I advice him? Cause those things that I use to create my style – they are so often forbidden to him…

  Tikriausiai dauguma, gyvenantys su antrąja puse, ar tiesiog bendraujant su pažįstamomis poromis, pastebėjo, jog ilgą laiką būdami kartu žmonės supanašėja. Kad  ir kokia individualistė bebūčiau, turiu pripažinti, jog tai neaplenkė ir mano namų. Kai kuriais gyvenimiškų aktualijų, ar pasaulinių problemų klausimais net pasidaro nebeįdomu  diskutuoti tik dviese – atrodytų, labai jau radikali ta mano pozicija, bet jis vis tiek mano lygiai tą patį.  
  Kita sritis, kurioje tikrai supanašėjome -  požiūris į aprangą. Tačiau  negalėčiau pasakyti, jog tai vien tik mano įtaka. Iš esmės būtent jis tiesiogiai ir ne tiesiogiai paskatino mane pasitikėti savo nuomone ir kurti tą individualų stilių. Net jei tai nesutampa su jo “gražu”.
  Tuo tarpu aš jį išmokiau meilės spalvoms ir milijonų kas kaip kodėl.  Apranga jam buvo daugiau natūralus dalykas, o dabar seka žinojimas ir  gebėjimas valdyti savo stilių. Ir kritiškesnis vertinimas. Ir - automatiškai - didesni poreikiai. Rūbų jis turi ne tik kad daugiau nei eilinis Lietuvos vyras, bet turbūt daugiau nei eilinė moteris. O batų - daugiau nei aš.  Viskas gerai, kol nepažvelgi į kai kurias metinių išlaidų eilutes. Nes pigiau prasimanyti analogiško kiekio jam neišeina.
  Dauguma,  nespjaunančių į garderobą, sutiks, jog kad ir kad ir kaip kartais sunku surasti norimą daiktą sau, visgi ir mažiau reikliam vyrui tą padaryti yra daug sunkiau. Mažesnė paklausa automatiškai lemia mažesnę pasiūlą. Paskaičiuokite , kiek didžiųjų parduotuvių Lietuvoje turi tik moterišką skyrių. Arba palyginkite moteriškų ir vyriškų skyrių dydžius.  Persvara aiški.  Toliau - siauresni ir  žymiai griežtesni rėmai, ir gerokai didesnis konservatizmas  mados naujovių atžvilgių. Elementaru: juk būdama moterimi gali rinktis kelnės ar sijonas, o gal išvis suknelė;  o šalia žaidimo stiliumi ir  modeliu, gali  dar varijuoti ir ilgiu. Net kelnių – lyg ir vyriško rūbo - ilgis moterims „leidžiamas“ žymiai įvairesnis. Arba spalvos – kiek daug jų nurašyta į „ne vyriška“. Su raštais dar blogiau. O kur dar visuomenės požiūris, jog vyrui apskritai ne valia per daug rūpintis savimi. Aksesuarai – vyrui – puoštis?  Reikia palikti ir ožio kvapo!
  Ir štai kuomet mano žmogus pradeda suvokti daugiau, užduoda gilesnius klausimus, kyla dilema: ką patarti, jei daugumą tų dalykų,  kuriais aš varijuoju siekdama atrodyti „kitaip“, jam mūsų kultūroje yra... neįmanomi?

 Handbag – made by me; dress – Jcrew; coat – Tara Jarmon; shoes – Zara; tights – Marks&Spencer

Rūta

Childish Dreams/Vaikiškos svajonės

  As a child, I didn‘t have big dreams about who to become when I grow up. Later I just imagined some paper job in office, as I was very good at math. I loved sewing, painting. But I knew how manufacturing level was working in fashion business – nothing too sweet.  Creative side – yes, I did attend some additional painting lessons. And my performance, compared to other kids, wasn’t impressive. Modeling? Yeah, the smallest kid. So I never thought I could really do something with those few things I really loved. And never even let myself dream about it.
  What were your dreams?

  Neseniai viename dokumentiniame filme išgirdau, jog nors profesiniai polinkiai pradeda formuotis labai ankstyvame amžiuje, tai tikrai nebūtinai tiesiogiai (garsiai) išsakoma tose vaikiškose svajonėse.
   Susimasčiau apie save.
  Ankstyvoje vaikystė apskritai profesinių svajonių neturėjau. Kiek vėlėliau mačiau krūvą popierių ofise. Tiksliai net nebandžiau įsivaizduoti (ir nežinojau), ką tuose ofisuose žmonės veikia.  Juk skaičių pasaulis man gulėsi po kojomis – rasiu vietą. Tik rašinėliams nei toks vaizdas, nei paaiškinimas netiko, tad prisitaikydavau bangos.
  O drabužiai...  mėgau siūti, mėgau piešti. Taip, žinoma, kėlė savotišką susižavėjimą, bet neturėjau aiškaus suvokimo, jog su tuo galima susieti sėkmingą ateitį, ne tik papildomai pasigaminti daiktų sau. Pats mažiausias vaikas –  modeliu, savaime aišku, nebūsiu. Siuvimą pramoniniame lygyje pažinau – nieko saldaus. Kūrybinė pusė – lankiau papildomus dailės užsiėmimus, bet bendrame kontekste traukiau nebent link vidurio. Vėlgi - nieko nebus. Taip ir neleidau sau net pasvajoti.
  Kuo jūs vaikystėje svajojote tapti?

Handbag – made by me; cardigan – Zara; shoes, skirt (remade) – Reserved; blouse – Nicole Farhi; belt – my father's old; fur collar – my mother's

Rūta