Price, Quality and Beauty/Kaina, kokybė ir grožis

  It‘s always a dilemma between price, quality and beauty when buying things. And it‘s always even harder with shoes. First of all, you need at least average quality here - shoes must be comfortable enough to wear them. Secondly, you usually can‘t (for example) buy something imperfect and work on it – that’s what I quite often do with clothes. What do you do, when you can’t find that perfect thing – do you buy “just something”, or don’t buy anything?

  Batai  visada atsipjauną riebiausią mano aprangos biudžeto pyrago dalį.  Nors nesu iš tų, kurie juos itin sureikšmintų – „Geriau jau maišas ant kūno, bet batai turi blizgėti!“.
  Bėda ta, jog perkant batus sunkiau nei kitur leistis į kompromisą tarp kainos, kokybės ir grožio. Visi trys aspektai apskritai visada  aukštyn ir žemyn keliauja kartu: kokybę pagaminti kainuoja, ir išorėje ji ilgainiui atsispindi. O čia dar nedidelių fluktuacijų sunkiau dairytis: be bent jau vidutinės kokybės batai nebus patogūs,  ir net  trumpalaikės grožio funkcijos neatliks.
  Tad pakėlus biudžeto kartelę, bet vis dar neradus kažko atitinkančio visus reikalavimus (o taip bent man nutinka  dažniausiai)  vienintelis klausimas lieka pirkti bet ką, ar nepirkti. „Būti ar nebūti“ – kaip Hamletas pasakytų.

Handbag – made by me; dress- Esprit; shoes- Luca Cavialli; vest – Express; scarf, belt – second hand; tights – Marks&Spencer

Rūta

Best/Geriausieji

  This time I got a request for a handbag, quite similar to famous Hermes „Birkin“  - only a bit softer and with less details.

  Interpretuoju geriausius toliau. Šįkart sulaukiau prašymo rankinei, kurios forma būtų kiek panaši į žymiosios Hermes „Birkin“, tik kiek švelnesnė: be stačių iškarpymų, dirželio, paprastesniu užsegimu.

Rūta

Bum bum bum

  Mano miestas – Vilnius. Čia gimiau ir užaugau. Čia gyvenu. Džiaugiuosi pigiais bilietais į muziejus ir pigiais taksi. Net ir piko metu idealiu tikslumu važiuojančiu viešuoju transportu.  Keliomis – bet juk tiek ir užtenka – jaukiomis vietomis vakarui praleisti. Džiaugiuosi, jog galiu sau leisti gyventi turtingą istoriją turinčiame mediniame namelyje šalia didelio parko, o per 15 minučių pasiekti senamiesčio gatveles. Vienintelė baisybė tamsoje grįžtant namo - šunys (medinių namelių rajonas...). Džiaugiuosi, jog  net ir per daug nežiūrėdama ką imu parduotuvėse, valgau žymiai sveikesnį ir natūralesnį maistą nei statistinis Europos gyventojas. Džiaugiuosi metų laikų kaita – nes net ir įklimpus į depresiją, visada yra ko laukti. Džiaugiuosi ta didžiausia stichine nelaime mūsuose – kasmet „netikėtai“ ateinančia žiema.
  O akis džiaugiasi gražiais žmonėmis gatvėse. Na taip, turime mes kiek daugiau slaviško stiliaus pojūčio pėdsakų, mėgstame blizgučius ar vis įkišame daugiau vakarinio makiažo į dieną nei derėtų. Labai mėgstame tą pilką ir juodą spalvą. Bet net tai yra savotiškai žavu – nes kalba, koks ir kodėl yra šis miestas. Nesakau, jog neturėtume žiūrėti į geriausius, sustoti ir netobulėti, tačiau mažų mažiausiai neišprususiais galėčiau vadinti tuos, kurie tiesiogiai lygina ir kelia vienodus reikalavimus su Londonu, Paryžiumi ar New York‘u. Ne vieną ir ne du pasaulio didmiesčius ir man teko aplankyti, kai kur ir gerokai daugiau nei porą dienų praleisti. Visi turi kuo sužavėti. Bet visi turi ir tam tikrų „blogybių“. Ir kai eilinį kartą pabumbama kaip mat čia viskas blogai,  kai kitur aukso pievos žydi, tai taip ir norisi...
  To ir palinkėsiu naujų metų proga, sau ir kitiems – nebūti piktžolėmis savoje pievoje.

  Šįkart prie rankinės labiau tiko fotografas, tad jis ir pozavo. Handbag – made by me

Rūta