2011 m. birželio 25 d., šeštadienis

Can I Borrow?/Ar galėčiau pasiskolinti?

   I know a few people, who has kind of a phobia – they can‘t wear someone else’s clothes. They don‘t like to lend or borrow and they can‘t shop at second hand stores. Because clothes are very personal thing to them, or the idea itself is kind of ugly, or a human body smell is ugly, or they don‘t trust other people enough etc.  – many reasons there.  And most of my (girl)friends, who has sisters, have complained to me at least one time, that sister took something from her closet, or how they were bawl out after borrowing something. While to me it always seemed as the biggest advantage of having a sister. Well, if I have lived in 90‘s - I would definitely have borrowed shirts and t-shirts from my brother. Thanks god my mom wears +/- the same size as me…
  And when I need something specific for a night out with strict dressing code, I usually ask few of my best friends before buying. Or another example - when you take wrong clothes for a trip because you don’t know weather, or culture, or you just forget something vital.
  Do you share your clothes? Is it ok to you, or the idea is somehow uncomfortable?
  Two new handbags I made. And blouse, borrowed from my mother.

  Pažįstu kelis žmones, turinčius fobiją dėvėti kitų rūbus. Skolintis, skolinti, pirkti kažką kuistukuose. Nes nemaloni pati mintis, kito žmogaus kūno kvapas, nes rūbas jiems yra asmeninis daiktas, nes bijo, jog kitas nesaugos, nevertins, ar tiesiog su tuo rūbų nenori matyti nieko kito – tik save. O dauguma vyresnes arba jaunesnes seseris turinčių draugių bent kartą yra pasiskundusios,  kaip gavo arba davė velnių dėl be jų žinios paimto daikto. Ironiška, bet man tai visuomet atrodė pats  didžiausias sesės turėjimo privalumas!  Na, būčiau gyvenusi 90‘aisiais – tikrai būčiau vogusi iš brolio spintos marškinius ir marškinėlius. Lygiai kaip dabar beviltiškiausiomis „neturiu ką apsirengti“ akimirkomis vis pakraustau antrosios pusės spintą. Dažniausiai nevaisingai. Tad ačiū dievui, bent su mama rūbais  galiu keistis. Tuo nevengiu naudotis ir... imu.
  Tačiau ir be artimųjų tarpo, kažko specifinio dažnai pritrūksta  teminiam ar tiesiog  griežtesnio aprangos kodo vakarui. Ypač dažnai - aksesuarų, papuošalų - t.y. detalių aprangai išbaigti. Man juos pirkti tam vienam užsidėjimui šiek tiek gaila pinigų. Tad visų pirma kreipiuosi į porą artimiausių draugių.
  Arba visi tie atvejai, kuomet pasiimto lagamino turinys kiek prasilenkia su realia situacija – matyt, daugumai pažįstama. Gerai, jei netoliese yra parduotuvė ar jei tai tik savaitgalio išvyka. O jei esi Aliaskoje vidury niekur uždarytas visai vasarai?
  O jūs, ar skolinatės ir skolinate rūbus?
 Šįkart absoliučiai paprasta apranga – fonui fotografuojant dvi naujai pasiūtas rankines. Irgi absoliučiai paprastas.  Palaidinė pasiskolinta iš mamos spintos.
Handbags – made by me; blouse – Caroll; jeans – Old Navy; shoes – Shellys

Rūta

16 komentarai (-ų):

Violeta rašė...

Aš žinok nemėgstu nei skolintis nei skolinti. Man toji patirtis, kai sesuo skolinosi is manes yra gan skaudi, nes amžinai nerasdavau puses savo rubu kai reikdavo kur iseit, arba ji sugalvodavo pasitrumpint mano suknele ir ja nukirpdavo :) be pasiklausimo. Velniukstis. su mama gabaritai nesutampa. Siaip retai ivyksta skolinimasis, bet jei labai reikia ar truksta kokio akcento, nedarau problemu. o secind handus tiesiog dievinu :) nebutu be ju gyvenimo, as tau sakau :D
nuostabi marskiniu spalva... lydausi.. :)

Evelina rašė...

Būna, kad pasiskolinu vieną kitą drabužį iš mamos, ji iš manęs taip pat, bet kartais pykstu, jei ištempia, nors ir jei norisi jaunatviškai atrodyt. :))

A Sewn Wardrobe rašė...

I wish I had more girlfriends nearby so that I could borrow their clothes - I have no problem with that.

mirattes rašė...

Skolinuosi aš labai retai, tačiau oš savo spintos drabužių paskolinti tikrai nevengiu ir tame nematau nieko blogo.
Jau tikriausiai pabodo tau visos liaupsės dėl siuvamų rankinių, bet -žinok jos to tikrai vertos. Super

Ruth rašė...

I love borrowing clothes. Your handbags are amazing.

Stella rašė...

Oh my, love the bags! As for borrowing/lending clothes, I do it with my mom. I don't do it as much with friends since we're all very forgetful. I usually just give it away if anything.

MudviAbidvi rašė...

Aš irgi nevengiu skolintis, bet pirmiau atsiklausiu :D kad ir diplomų įteikimo šventei močiutės spinta man dovanoja močiutės jaunystės suknelę :)

p.s. prisidedu prie liaupsių, rankinės fantastiškos :)

Carolyn rašė...

That top is gorgeous, so I can see why both you and your mother love it! I definitely borrow and share clothes with my family; my mother and I shared clothes and shoes when I lived with her, and now my daughter and I share clothes. It's just a pity that we don't have the same shoe size!

MAGICIAN rašė...

O man visada atrode keistas merginu iprotis skolintis drabuzius:) Niekada nebuvau susimasciusi apie skolinimosi privalumus ar trukumus, taciau visada stengdavausi isvengti draugiu klausimo "ar galeciau pasiskolinti?" :)
Po sio rasinelio pasidare labai idomu, kodel taip budavo. Galbut del to, kad drabuziai itin asmeniska ir tai nera vien kvapai ar ypatingas drabuzio saugojimas... :)
Bet kokiu atveju, idomi tema :)



http://likesugarsosweet.com/

RagaNaitė rašė...

Draugėms skolinti, neskolinu ,bet su mama dažnai keičiuosi suknelėmis, neseniai susimainėm su mama, jai teko mano languoti marškiniai, o man jos džinsai. Savotiškai įdomu keistis su artimu žmogumi drabužiais.

odeta rašė...

Aš rūbais keičiuosi tik su sese, kartais su draugėmis, tačiau tai nėra pats smagiausias dalykas. ne dėl to, kad gaila rūbo, tiesiog tai toks asmeniškas dalykas, tavo prisiminimai, tavo akimirkos, tavo išgyvenimai, tu bučiavaisi apsirengusi tą suknelę per lietų, o dabar draugė keliaus su ja į renginį, tarsi pasiimdama tuos bučinius ir prisiminimus, o gal ir ją kažkas bučiuos? tuomet visiškai nebe ta pati suknelė grįš pas mane!

Siga rašė...

Aš skolinu, skolinuosi ir dovanoju. Ir ne tik su sese, bet ir su draugėmis. O kai "atsinešioju" kokį nors daiktą, mielai jį dovanoju.

Anonimiškas rašė...

Aš dar niekada nesakiau, bet tavo rankinės tiesiog nuostabios, negaliu atsižiūrėti! Įdomu, ar galėtum suskaičiuoti savo visas pasiūtas rankines :)

A.

Dieter rašė...

Labai nemėgstu kai manęs prašo ko nors paskolinti, o ypač knygų ir drabužių. Geriau pinigų paskolinčiau, tik ne tuos daiktus. Kitas žmogus tikrai nesaugo ir nevertina ne savo daikto, nes ne už jo sunkiai uždirbtus pinigus tai nupirkta. Aš visada sakau, kad negaliu paskolinti, po kelių tokių kartų ir prašymų neliko :)
Ir pati taip gyvenu, kad nereiktų skolintis :) Na, o miegui paimti draugo marškinėliai mano supratimu nėra skolinimasis ;)

Rūta rašė...

Violeta – vaje, kaip nesmagu, jei sesė ne netyčia sugadindavo rūbus. Čia sakyčiau jau šioks toks pagarbos nebuvimas. Visai suprantama, jog po tokios patirties pasitikėjimą išugdyti – ar tiesiog nebe kreivai žiūrėti į skolinimąsi – sunkoka...

Evelina – na mūsų su mama tik ūgis skiriasi, ji gal net kiek smulkesnė bendrai paėmus nei aš. Ir tvarkingesnė. Tad apie jokį ištampymą nė kalbų negali būti. Kai dar kartu gyvenome, vis kartodavau, jog eitų ir knistų drąsiai mano spintą. Bet retai ką nors sau prisitaikydavo kasdienai, tik šalikėlį ar kitokią smulkmeną. Arba jau tada progoms, atostogoms – ten, kur reikdavo daugiau pasiplanavimo. Bet mes turime tokių bendrų rūbų, pirktų su idėja, jog abi ir nešiosime. Net ir dabar, kuomet nebegyvename kartu.

A Sewn Wardrobe – I’m not neighbors with my friends too, but most of them live in the same city =)

Mirattes – dėkui. O , malonu pagaliau atrasti skolintoją, nes visgi žiūriu daugumai tame yra kažkokių nuoskaudų ar tiesiog nėra priimtina =)

Thanks Ruth!

Stella – nice to hear! Yes, actually if a friend asks me to borrow something, I often just say to keep it. I have too many clothes, too many... So it’s the least painful way to get rid of some, even if I like them – cause I like all of them…

MudviAbidvi – dėkui. Na iš močiutės aš “skolinuosi” tik siūlus, sagas, ir medžiagas. Deja, jos jaunystės suknelių neišlikę. Bet jooo, turbūt jausmas tokią užsidėti buvo ypatingas.

Carolyn – thanks. I don’t live with my mother either, but I still manage to share things with her. And It’s a pity for me too, that my feet is much bigger than hers.

Magician –rūbui, kaip daiktui, aš visada jaučiau savotišką pagarbą. Bet... Galbūt prie to prisideda ir tai, jog juos siuvu – ir ne tik sau. Vienaip ar kitaip tokioje situacijoje turi išmokti neprisirišti. O kai imoksti atiduoti daiktą, į kurį įdėjai tikrai daug savęs jį kurdamas, ir nežinodamas, ar kitas jį vertins bent dalinai tiek, kiek vertintum tu - kalbėti apie prisirišimą ar savęs siejimą su masinės gamybos produkcija, kurią “tik” nešioji…

Raganaite – man irgi smagu. Ir ne tik dėl to, jog praplėsti savo garderobą. Tiesiog dar vienas “bendrumas” su mama.

Odeta – suprantu, ką nori pasakyti. Bet vis tik man kiek keista ir sunkiai suvokiame gilumoje, jog kitiems tai gali būti tiek asmeniška. Man rūbo asmeniškumas yra tai, jog juo tu kuri savo įvaizdi, išvaizdą ir siekiame originalumo – rūbas tarsi tampa mūsų atpažinimo ženklu visuomenėje. Kitam užsidėjus tą patį daiktą, mes (logiškai mąstant) kažkiek originalumo prarandame. Bet – 1. esmė yra ne kas, o kaip 2. skolinantis žmonės to daikto nedėvi toje pačioje “bendroje” aplinkoje” 3. o kad ir dėvi – grįžtame prie punkto 1…

Siga - tik visai nesenai atradau, jog labai smagu kartais tiesiog surinkti dalį savo rūbų, kuriuos objektyviai vertinant itin retai nešioji, ir atiduoti draugams. Ir vietos naujiems atsiranda.

Anonymous – dėkui. Em.. niekada nebandžiau skaičiuoti. Bet manau galėčiau. Reiks kada nors paskaičiuoti.

Rūta rašė...

Dieter – labai įdomu skaityti. Prisipažinsiu, jog dar prieš kokius 5 metus net nebūčiau pagalvojusi, kad žmonės taip gali jaustis šiuo klausimu. Ir nors dabar puikiai žinau, jog daug kam tai nepatinka, ir puikiai suvokiu priežastis kodėl, bet visgi man tai itin svetima. Man patinka kuomet žmonės - draugai - kreipiasi. Jei atvirai - man tai paglosto savimeilę. Ypač tokiu klausimu, kuris yra tavo „arkliukas“. Dažnai net nelaukiu, kol kreipsis - jei pasipasakoja apie artėjančią progą ir pasiguodžia kaip bus sugriauti taupymo planai – pati pasiūlau pirmiausia pasidairyti po mano spintą.
Juolab esu šiek tiek “žaliukė”, ir iš savo pozicijos pirkti daiktą, jei yra galimybė jo nepirkti, ar pirkti vienam kartui – retai leidžia sąžinė. Kai ir taip jaučiuosi per stambi rūbų vartotoja... =D
Dėl draugo marškinėlių – čia vėlgi toks dviprasmiškas dalykas – kada tuomet atsiranda riba tarp skolinimosi ir “dar ne”? Vyras, draugas – šeimos narys, bendri daiktai. Bet lygiai taip pvz. ir sesė šeimos narys. Vėlgi mano suvokimu bendra, ypač vaikystėje kai viską perka tėvai. Bent aš buvau taip užauginta. Gal tame ir esmė, ypač su tuo minėtu sesės „efektu“.?
Tik pamastymai. Labai smagu, jog sužinojau dar šiek tiek naujo apie žmones ir rūbus =)