Childish Dreams/Vaikiškos svajonės

  As a child, I didn‘t have big dreams about who to become when I grow up. Later I just imagined some paper job in office, as I was very good at math. I loved sewing, painting. But I knew how manufacturing level was working in fashion business – nothing too sweet.  Creative side – yes, I did attend some additional painting lessons. And my performance, compared to other kids, wasn’t impressive. Modeling? Yeah, the smallest kid. So I never thought I could really do something with those few things I really loved. And never even let myself dream about it.
  What were your dreams?

  Neseniai viename dokumentiniame filme išgirdau, jog nors profesiniai polinkiai pradeda formuotis labai ankstyvame amžiuje, tai tikrai nebūtinai tiesiogiai (garsiai) išsakoma tose vaikiškose svajonėse.
   Susimasčiau apie save.
  Ankstyvoje vaikystė apskritai profesinių svajonių neturėjau. Kiek vėlėliau mačiau krūvą popierių ofise. Tiksliai net nebandžiau įsivaizduoti (ir nežinojau), ką tuose ofisuose žmonės veikia.  Juk skaičių pasaulis man gulėsi po kojomis – rasiu vietą. Tik rašinėliams nei toks vaizdas, nei paaiškinimas netiko, tad prisitaikydavau bangos.
  O drabužiai...  mėgau siūti, mėgau piešti. Taip, žinoma, kėlė savotišką susižavėjimą, bet neturėjau aiškaus suvokimo, jog su tuo galima susieti sėkmingą ateitį, ne tik papildomai pasigaminti daiktų sau. Pats mažiausias vaikas –  modeliu, savaime aišku, nebūsiu. Siuvimą pramoniniame lygyje pažinau – nieko saldaus. Kūrybinė pusė – lankiau papildomus dailės užsiėmimus, bet bendrame kontekste traukiau nebent link vidurio. Vėlgi - nieko nebus. Taip ir neleidau sau net pasvajoti.
  Kuo jūs vaikystėje svajojote tapti?

Handbag – made by me; cardigan – Zara; shoes, skirt (remade) – Reserved; blouse – remade; belt – my father's old; fur collar – my mother's

Rūta