Bum bum bum

  Mano miestas – Vilnius. Čia gimiau ir užaugau. Čia gyvenu. Džiaugiuosi pigiais bilietais į muziejus ir pigiais taksi. Net ir piko metu idealiu tikslumu važiuojančiu viešuoju transportu.  Keliomis – bet juk tiek ir užtenka – jaukiomis vietomis vakarui praleisti. Džiaugiuosi, jog galiu sau leisti gyventi turtingą istoriją turinčiame mediniame namelyje šalia didelio parko, o per 15 minučių pasiekti senamiesčio gatveles. Vienintelė baisybė tamsoje grįžtant namo - šunys (medinių namelių rajonas...). Džiaugiuosi, jog  net ir per daug nežiūrėdama ką imu parduotuvėse, valgau žymiai sveikesnį ir natūralesnį maistą nei statistinis Europos gyventojas. Džiaugiuosi metų laikų kaita – nes net ir įklimpus į depresiją, visada yra ko laukti. Džiaugiuosi ta didžiausia stichine nelaime mūsuose – kasmet „netikėtai“ ateinančia žiema.
  O akis džiaugiasi gražiais žmonėmis gatvėse. Na taip, turime mes kiek daugiau slaviško stiliaus pojūčio pėdsakų, mėgstame blizgučius ar vis įkišame daugiau vakarinio makiažo į dieną nei derėtų. Labai mėgstame tą pilką ir juodą spalvą. Bet net tai yra savotiškai žavu – nes kalba, koks ir kodėl yra šis miestas. Nesakau, jog neturėtume žiūrėti į geriausius, sustoti ir netobulėti, tačiau mažų mažiausiai neišprususiais galėčiau vadinti tuos, kurie tiesiogiai lygina ir kelia vienodus reikalavimus su Londonu, Paryžiumi ar New York‘u. Ne vieną ir ne du pasaulio didmiesčius ir man teko aplankyti, kai kur ir gerokai daugiau nei porą dienų praleisti. Visi turi kuo sužavėti. Bet visi turi ir tam tikrų „blogybių“. Ir kai eilinį kartą pabumbama kaip mat čia viskas blogai,  kai kitur aukso pievos žydi, tai taip ir norisi...
  To ir palinkėsiu naujų metų proga, sau ir kitiems – nebūti piktžolėmis savoje pievoje.

  Šįkart prie rankinės labiau tiko fotografas, tad jis ir pozavo. Handbag – made by me

Rūta