Nevadinčiau savęs aukščio bijančiu žmogumi, tačiau jeigu ant tų kabančių kopėtėlių būčiau lipusi paskutinė, matyt, po 10 žingsnių būčiau grįžusi atgal: pusės kilometro trasa atrodė per daug nervinių ląstelių pareikalausiantis išbandymas. Tradicinis patarimas - nežiūrėti žemyn - šiuo atveju netiko, nes tiesiog reikia pataikyti ant to beveik permatomo laiptelio, o grožėdamasis dangumi to niekaip nepadarysi. Tačiau smegenys greitai apsipranta su aukščiu, kūnas apsipranta su siūbavimu. Jei būsite kažkur netoliese, būtinai išbandykite save. Fiziškai visai nesudėtinga.
Rūta
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą